Paulius Gebrauskas, „Baltic Sotheby‘s International Realty“ bendraturtis: „Iš Baltijos valstybių sostinių pats brangiausias NT kainomis yra Vilnius.

Mano namai – mano tvirtovė, – taip galima pavadinti pokalbio su Pauliumi Gebrausku, nekilnojamojo turto agentūros „Baltic Sotheby’s International Realty“ vadovu ir bendraturčiu, pagrindinę temą. Kalbėjomės apie prabangius namus, pinigus, investicijas. Ir apie šeimą, kuri pastarųjų dienų akivaizdoje tampa itin svarbi. Ne vien todėl, kad šeima sukuria namus, yra brangi, prabangi ir taip pat – investicija.

„Dabar atsidūrėme nestandartinėje situacijoje, tad, manau, visus verslus daugiau ar mažiau koronaviruso pandemija palies“, – sako P. Gebrauskas. Kalbamės tuščioje salėje viename iš NT agentūros objektų Vilniaus centre. Į susitikimą pašnekovas atėjo nešinas buteliuku dezinfekcinio skysčio, bet rankų vienas kitam vis tiek nespaudžiame. Pasak jo, visi agentūros darbuotojai dirba iš namų, klientai neprašo aprodyti objektų, supratingai apsiriboja vaizdine medžiaga.

„Prisimenant 2008 metų finansinę krizę, prabangus NT buvo tikriausiai pats paskutinis segmentas, kuriame kainos koreguotos, ir pats pirmasis, kuris „atšoko“ nuo dugno ir vėl pasiekė prieškrizinį lygį. Yra tam tikra grupė žmonių, kurie visada turi pinigų. Dabar, manau, atsiras dvejojimo, lūkuriavimo, gal bus atidėti sprendimai pirkti, bet prabangaus NT kainoms pandemija kažin ar turės įtakos“, – kalba P. Gebrauskas.

Anot pašnekovo, yra nemažai žmonių, norinčių pinigus investuoti į NT, – namai, butai paprastai laikomi saugiomis investicijomis. Jo žodžiais, investicija į plytą daugeliui lietuvių labai priimtina.

„Dalis investuotojų dabar, kaip ir 2008-aisiais, bus aktyvūs. Atsiranda klausiančių, gal jau yra klientų, kuriems prireikė skubiai parduoti savo turtą, o tai reiškia atiduoti už pigiau, nei jis vertas. Kitiems tai – galimybė įsigyti“, – dėsto P. Gebrauskas. Anot jo, prabangaus turto segmente baimės, nerimo dėl galimos recesijos nesijaučia.

Turto yra

„Baltic Sotheby’s International Realty“ Rygoje pradėjo veikti 2009 m., 2010 m. buvo atidaryta įmonė Taline, o Vilniuje atstovybė pradėjo veikti nuo 2012-ųjų. P. Gebrauskas yra Lietuvos agentūros bendraturtis.

Aukcionų namai „Sotheby’s“ savo gerą vardą akylai saugo. Jų NT padalinys bendradarbiauja su JAV NT agentūra „Realogy“, kuri nuo 2004 m. padeda plėsti „Sotheby’s International Realty“ ženklą visame pasaulyje.

„Norintiems su jais dirbti kriterijai labai griežti. Būsimi akcininkai praeina dvigubą patikrinimą: jų gyvenimo, karjeros pasiekimus vertina ir „Realogy“, ir pats „Sotheby’s“, turintis nekvestionuojamą veto teisę. Tas patikrinimas gali trukti ir pusę metų, ir dvejus“, – pasakoja pašnekovas.

Įsiterpiu, kad prieš dešimtmetį, kai Lietuva tik kapstėsi iš krizės, imtis NT verslo ir dar prabangaus buvo drąsu.

„Taip, drąsu. Bet labai skatino partneriai iš Latvijos, nes jie pirmieji pradėjo tuo verstis. Krizės metais visi suprato, kad išgyvensi, jeigu specializuosiesi. Kai steigėme biurą Vilniuje, girdėjome nemažai pašaipių replikų, esą ką čia – dvarus ar pilis pardavinėsit, nėra čia tokio turto. Bet pradėję dirbti pamatėme, kad turto yra ir tikrai neprasto“, – šypteli P. Gebrauskas.

Prabanga – tai patogumas

„Mes neskirstome turto į prabangų tik pagal kainą. Vienas svarbiausių prabangaus NT kriterijų yra vieta. Daugiausia jo yra Vilniuje, pačiame miesto centre ir Senamiestyje, taip pat Antakalnyje, Valakampiuose, Žvėryne bei tokiuose išpuoselėtuose, infrastruktūra išsiskiriančiuose rajonuose kaip Laurai ar Gulbinai, kur gyventi yra labai patogu“, – vardija P. Gebrauskas.

Jo teigimu, vietą bei gyvenimo kokybę verčiant į piniginę išraišką, prabangus ir kokybiškas NT sostinėje kainuoja maždaug nuo 150.000 Eur. Apie 85% Vilniaus NT rinkos sudaro būstai iki 150.000 Eur. „Baltic Sotheby’s International Realty“ specializuojasi tuose likusiuose maždaug 15% rinkos.

Anot pašnekovo, prieš dešimtmetį lietuvių supratimas apie prabangą buvo savotiškas. Tada prabangų būstą reiškė brangūs baldai, didelis plotas. Reikėjo laiko žmonėms susiprasti, kad 3 ar 4 butai viename Vilniaus miegamųjų rajonų, sujungti į vieną ir apstatyti prabangiais baldais, dar nėra prabangus turtas.

„NT vystytojams, norintiems siūlyti prabangų būstą, sakome, jog reikia ne tiesiog statyti daug kvadratinių metrų, bet būsimiems gyventojams pasiūlyti būstus su, pavyzdžiui, aukštomis lubomis, didesniais langais, terasomis, bendromis daugiabučių erdvėmis. Turi būti koncepcija“, – dėsto pašnekovas.

Anot jo, žmonės pirmiausia vertina vietą, tada infrastruktūrą, kaimynystę, privatumą. Prabanga yra galimybė laisvai pasistatyti automobilį miesto centre, patogiai nuvykti į restoranus, parduotuves, gauti iš esmės viešbučio paslaugas namuose – apsaugą, minimalią sporto salę, SPA, tvarkymo, konsjeržo paslaugas.

„Prabangių namų pasiūla Vilniuje labai maža, rinkoje dominuoja butai. Priežastis – nėra kompanijų, kurios statytų namus, todėl tie, kurie nori gyventi name, yra priversti investuoti į sklypą ir statyti namą patys. Klientui, turinčiam net didesnį nei 1 mln. Eur biudžetą, Vilniuje nelabai turime ką pasiūlyti“, – aiškina P. Gebrauskas.

Jo nuomone, Lietuvos dvarai, kaip NT rinka, po pastarosios krizės taip ir neatsigavo. Be to, vis dar nėra išgrynintos koncepcijos, ką su tais dvarais veikti. Pašnekovas prisimena, kad iki 2008-ųjų turėti dvarą buvo tapę savotišku turtingųjų statuso reikalu, bet pradėję juose tvarkytis daugelis suprato, kad tai ne verslas, o greičiau hobis.

„Dvarų pirkti yra, bet jie nėra paklausūs. Kaina priklauso nuo statinių būklės: kai kuriuos gali už 100.000 Eur nusipirkti, už kitus, labiau restauruotus prašoma ir 1 ar 2 mln. Eur“, – vardija pašnekovas. Paklausus, ar pats pirktų dvarą, juokiasi, kad nors šeima ir didelė – su žmona augina 4 vaikus, – tokio poreikio nejaučia. Beje, pats dirbdamas NT srityje, šeimos poreikius atitinkančio namo Vilniuje nerado, turėjo statytis.

Vilnius ir visi kiti

Lygindamas tris Baltijos valstybių sostines, P. Gebrauskas sako, kad smarkiai skiriasi ne pats prabangus būstas jose, bet jo pirkėjai. Be to, labai skirtingai per pastarąjį dešimtmetį vystėsi prabangaus NT rinkos. Iki 2014 m. Latvijos rinka buvo iš esmės priklausoma nuo pirkėjų iš buvusios Tarybų Sąjungos. Latviai turėjo rezidento investicinę programą, kuri žmogui, šalyje įsigijusiam turto už 150.000 Eur, suteikė leidimą gyventi Šengeno zonoje, be to, leidimą gaudavo ir jo šeima. Gerus 5 metus tai labai skatino investicijas ir apie 80% NT pirkėjų Rygoje ir Jūrmaloje buvo Rusijos. Į Latviją iš Rusijos jie pritraukė ir specifinių NT vystytojų, kurie plėtojo prabangiausius Baltijos šalyse projektus ir orientavosi ne į vietos, bet į pirkėjus iš Maskvos, Sankt Peterburgo.

„Prasidėjus ekonominei krizei, paskui — Rusijos ir Ukrainos karui, NT burbulas labai staigiai subliuško. Buvo pakoreguota investicinė programa ir tie pirkėjai beveik per dieną dingo. Todėl Latvijoje mums teko iš naujo išmokti dirbti su vietos rinka, dabar ji pamažu auga“, – dėsto NT agentūros bendraturtis.

Anot jo, Estijos prabangaus NT rinka tarptautiškiausia, ją stipriai veikia suomių pirkėjai. Ji per agentūros veiklos laikotarpį išliko gana stabili, nuosekliai auganti ir visada buvo pigiausia.

„Dabar pats brangiausias NT kainomis yra Vilnius. Jis išsiskiria dar ir tuo, kad čia remiamės beveik vien vietos pirkėjais – jų apie 85%. Užsieniečiai dažniausiai yra iš Vakarų, į Lietuvą atvykę dėl verslų arba, kaip mes vadiname, meilės emigrantai“, – kalba P. Gebrauskas.

Jo teigimu, kituose Lietuvos miestuose prabangaus NT rinka yra maža. Kaunas – pramoninis, ekonominio lygio miestas, prabangos segmentas laikinojoje sostinėje, palyginti su Vilniumi, 5–6 kartus mažesnis. Palangoje ir Neringoje prabangaus NT kainos atitinka vilniškes ir kartais jas lenkia, netoli jūros ar ant marių kranto stovinčias vilas žmonės renkasi kaip vasaros rezidencijas, o atsirandantys nauji prabangūs projektai šiame regione kelia didelį pirkėjų iš kitų miestų susidomėjimą.

„Taigi, pinigų Lietuvoje yra“, – apibendrinu pašnekovo žodžius.

„Sakyčiau, Vilniuje yra“, – patikslina jis.

Pradžia – nuo dantų pastos

„Aš smalsus žmogus“, – šypteli P. Gebrauskas, paklaustas apie karjerą, nes jo darbo sričių spektras itin platus.

Po verslo vadybos studijų Vilniaus universitete 1998 m. jis pradėjo dirbti tarptautinėje kompanijoje „Colgate-Palmolive“ – paprastu prekybos agentu. Tada prasidėjo Rusijos ekonominė krizė.

„Dabar gali būti jau trečia ekonominė krizė per mano gyvenimą“, – pats nustemba suskaičiavęs. Prisimena, kad Rusijos krizė buvo tokia skausminga, jog darbdaviai, sukvietę į biurą Rygoje, per dieną atleido 60% darbuotojų. Jis tada kažkaip išliko ir per gerą pusmetį tapo iš pradžių Lietuvos, paskui Latvijos ir galiausiai Baltijos šalių pardavimų vadovu. „Tai buvo įspūdinga patirtis, kai pamačiau, kaip valdomos tarptautinės gigantiškos kompanijos, kaip sustyguoti visi procesai. Kitas svarbus dalykas – mes turėjome gana daug laisvės. Gaudavome produktų, veiklos gairių, bet galėdavom eksperimentuoti, priimti nestandartinių sprendimų ir tai davė įspūdingų rezultatų“, – pasakoja pašnekovas. Jis iki šiol džiaugiasi, jog sugebėjo pasiekti, kad vienu metu trijose Baltijos šalyse jo atstovaujamos kompanijos produktai būtų perkamiausi.

„Ahoj, ponas bebre“, – juokiasi pašnekovas ir sako, kad tai buvo viena sėkmingiausių reklaminių kampanijų ir „Colgate“ pasta dantis valėsi kas 4 žmogus Baltijos šalyse.

Paliko šią kompaniją dėl ribotų karjeros galimybių: Baltijos regionas nedidelis. Be to, sukūrė šeimą ir iš Rygos norėjosi persikelti į Lietuvą. Tada pabandė „daryti savo verslą“ – 16 metų su partneriais gamino ir prekiavo statybiniais dažais. O paskui seni kolegos iš „Colgate-Palmolive“ Latvijoje pasiūlė į Lietuvą atvesti „Sotheby’s International Realty“.

„Pirmasis mano darbas JAV, kur studijų metais gyvenau dvejus metus, buvo egzotinių augalų nuoma – siūliau juos biurams, viešbučiams, prabangioms rezidencijoms. Bendravau su labai įdomiais ir skirtingais žmonėmis ir supratau, kad pardavimai, rinkodara yra mano sritys. Man čia patinka ir sekasi“, – sako jis.

Verslininko nuomone, „daryti verslą“ galima išmokti: kiekvienas gimstame su tam tikru temperamentu – vieni dalykai patinka labiau, kiti – mažiau. Bet ugdydami savo charakterį ir dirbdami su savo temperamentu galime išlavinti tam tikrus gebėjimus.

„Tie, kurie nedirba su savimi ir savo trūkumus nurašo esą būdui, „toks jau aš esu“, sakyčiau, tiesiog slepiasi, ieško pasiteisinimų ar gal net pritingi“, – dėsto P. Gebrauskas.

Šeima ir jos universitetai

„Karantinas tikrai gera proga daugiau pabūti su savo vaikais, atkurti ryšį, susibendrauti, sustiprinti šeimos vertybes. Bet šiaip didžiausias iššūkis šeimoje yra ne vaikai, o suaugusieji. Pirma jiems reikia susitvarkyti su savimi, savo nerimu, vertybėmis, ir vaikai nebeatrodys tokie problemiški“, – sako daugiavaikės šeimos tėvas. Vyriausiajam jo sūnui Matui iki pilnametystės liko metai, jauniausiajai Gabrielei 4, Marijai 10, Lukui 6.

Pašnekovas yra iš tų tėvų, kurie žino ir vaikų raidos etapus, ir galybę auklėjimo teorijų. Pasakoja, jog abu su žmona pritaria teiginiui, kad aukso amžius vaikams skiepyti gerus įpročius ir dorybes yra iki trejų – tada atžalos kaip kempinės sugeria visą informaciją ir kopijuoja suaugusiuosius, tad ir šie turi jausti atsakomybę už savo elgesį.

Nuo 4 iki 6 metų – vadinamasis sidabro amžius, kai įpročius galima įdiegti, bet tai užtrunka ilgiau. O nuo 7-erių prasideda akmens amžius – galima išmokti visko, bet tai reikalauja daug laiko ir pastangų.

„Mes įsitikinę, kad vaikus reikia kuo anksčiau įtraukti į šeimos gyvenimą, kad prisidėtų prie bendro gėrio, turėtų jų amžių atitinkančių atsakomybių – batus sutvarkyti, stalo įrankius atnešti, sumuštinį susitepti ir t. t. Vaikai neturi gyventi namuose kaip viešbutyje, kur viskas už juos padaroma“, – kalba jis.

2008-aisiais P. Gebrauskas su žmona bei bendraminčiais ir „Omnitel“ kompanijos pagalba įsteigė VšĮ „Šeimų universitetas“, kuri siekia padėti šeimoms tvirtinti santykius tarp suaugusiųjų ir nepasiklysti vaikų ugdymo teorijose.

Organizacijos formatas nusižiūrėtas 2002-aisiais, kai vieną vaiką tuomet auginę Gebrauskai per atostogas susipažino su ispanais, įsteigusiais „Tarptautinę šeimų federaciją“, kuri apie šeimą mokė kaip apie verslą ir naudojo suaugusiųjų švietime efektyviausią Harvardo atvejo analizės metodą.

Sudalyvavę ispanų mokymuose šeimoms Lenkijoje, lietuviai užsikrėtė idėja ir po truputį ją ėmė skleisti Lietuvoje. Dabar „Šeimų universiteto“ programos yra populiarios visame pasaulyje. Jose nėra paskaitų, susirinkusios šeimos čia kaip teisės ar verslo mokyklose nagrinėja konkrečius atvejus, t. y. išsako faktus, įvardija problemas ir ieško sprendimų. Šeimos klausosi kitų pavyzdžių, pateikia savo patirtis ir jei tame aktyviai dalyvauja abu sutuoktiniai, tai tikrai keičia šeimos gyvenimą.

„Mus pačius šita metodika išmokė kalbėtis ne tik apie paprastus dalykus, tarkim, kas važiuos į parduotuvę, bet ir apie šeimai svarbias pamatines vertybes. Gydytojai šį bei tą pasako, kaip vaikus auginti, bet kaip elgtis vienam su kitu, kaip derinti sprendimus, niekas nemoko, visi tik gesinam gaisrus“, – atvirauja P. Gebrauskas.

„Šeimų universitetas“ veikia savanorystės principu – moderatoriai, tarp jų ir VŽ pašnekovas, dirba neatlygintinai. P. Gebrauskas pasakoja, kad siekdamas pakelti savo kvalifikaciją Tarptautiniame Katalonijos universitete baigė šeimos studijas. Už „Šeimų universiteto“ kursus renkamas mokestis skirtas tik padengti patalpų nuomos ir medžiagos parengimo išlaidas.

„Žmonės čia gauna padrąsinimą ir priminimą, kad tokias pačias problemas sprendžia ne jie vieni, kad ir kitos poros susiduria su tais pačiais iššūkiais. Mes nekišame konkrečių teorijų ar dogmų, kiekviena šeima iš skirtingų kitų patirčių pasiima tai, kas jiems priimtina“, – pasakoja P. Gebrauskas.

Anot jo, didžiausias pokytis šeimoje yra pirmo vaiko gimimas ir nemažai šeimų tuo metu išsibalansuoja. Moterys neretai apsiima per daug atsakomybių, net monopolizuoja vaikų ir šeimos reikalus. Bet dabar „Šeimų universitete“ vis dažniau matyti, kad vyras ir žmona šeimoje „dirba“ tolygiai.

„Vaikų turime nemažai, jų amžius ir poreikiai skirtingi, tad viską deriname. Labai stengiamės visi kartu vakarieniauti. Tai savotiška terapija – ir mes, ir vaikai atsipalaiduojame, kalbamės, tada ir atsakymas į klausimą „kaip sekėsi?“ būna gerokai išsamesnis. Darbų visada yra, gali dirbti be galo ir be proto, bet susidėliojus prioritetus sustoti nėra sunku. Šeimoj esi nepakeičiamas. Darbe tave pakeis kitas profesionalas, bet tavęs kaip tėvo ar mamos nepakeis niekas“, – įsitikinęs P. Gebrauskas.

Straipsnis: Verslo žinios

Pasiteirauti: Paulius Gebrauksas